Visais laikais gyvas, dažnai keistas ir spalvingas sapnų pasaulis traukė žmones. Nors daugumą sapnų mes iškart pamirštame, tie, kurie išlieka mūsų sąmonėje atbudus, paprastai būna itin išraiškingi. Todėl žmonės vis bando išnarplioti sapnų prasmę.

Bibliniais laikais sapnai buvo laikomi įvykių pranašystėmis. Dievas kalbėjo su pranašais sapnuose ir per sapnus bei vizijas. Sapnų aiškinimas darėsi vis reikšmingesnis. Didieji Biblijos sapnų aiškintojai Juozapas ir Danielius - veikiau intelektualūs išmintingi patarėjai nei mistikai. Jie sugebėjo iš sapnų aiškinimo pelnyti naudos savo valdovams.

Šiaurės Amerikos indėnai žiūrėjo į sapnus kaip į kitos tikrovės, lygiagrečios realiajai, vizijas. Į sapnus panašiai buvo žiūrima ir Kinijoje. Išgyvenimai sapne tokie gilūs ir tokie stiprūs, kad nejučiom kyla klausimas: kas yra tikra - sapnas ar tai, ką patiri nemiegodamas? Senoviniame rašte iš Kinijos įspūdingai aprašyta tarp sapno ir tikrovės tvyranti nežinia:
"Sykį susapnavau, kad esu peteliškė, plasčiojanti šen ir ten, kaip paprastai daro peteliškės. Sąmonė man bylojo, jog esu tik peteliškė, ir nebejautė nieko, kas liudytų mane esant žmogų. Staiga pabudau, guliu ir vėl esu pats savimi. Ir aš nebežinau, ar buvau žmogus, kuris sapnavo esąs peteliškė, ar esu peteliškė, sapnuojanti, jog ji yra žmogus..."

Kur kas materialesnis Sigmundo Freudo požiūris į sapnus: jie atskleidžia slaptus miegančiojo troškimus, kurie būdraujant prislopinami ir patenkinami vėliau, naktį, sapnuojant. Sapnai jam buvo "karaliaus kelias į pasąmonę". C.G.Jungas rėmėsi tuo, kad sapnas - tai erdvė, kurioje susiduria sąmonė ir pasąmonė.